Interviu su manimi
Dvidešimt metų po Atgimimo
2010-05-13
Žurnalas LIAUDIES KULTŪRA, 2010 m. 2 Nr., 1 - 3 psl. Autorius Liudvikas GIEDRAITIS.
Šį pokalbį, sakytum, sužadino vienos Vilniaus moksleivės kraštotyros būrelio narės darbelis. Ta mokinukė nufotografavo daugelį viešųjų užrašų, reklaminių iškabų Vilniaus Gedimino prospekte. Kraupus vaizdas! Pristatydama savo darbelį, mergaitė sujaudinta rašo, kad labai norėtų gyventi lietuviškoje Lietuvos sostinėje. Deja, yra štai taip... Ką mums daryti?! Rūpi Jūsų, europarlamentaro, žvilgsnis. Esame, kaip sakoma, laisvi, atrodo, galėtume daug ką nuveikti jau ir lietuvybės labui...
Minime Lietuvos vardo rašytinio paminėjimo tūkstantmetį. Tad ir kalbą pravartu pradėti nuo tų laikų situacijos aptarimo. Dar gyvavo daugybė baltiškųjų genčių: su savo kalbomis, paveldėtais papročiais, kultūriniais savitumais. Kūrėsi valstybės. Tarp jų ir Lietuva, spaudžiama iššūkių iš rytų, vakarų. Deja, kartu su valstybingumo telkimu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, gyvavimo kartu su Lenkija amžiais lietuvių kalba nebuvo pakilusi iki to, kas šiandien pasaulyje vadinama aukštąja kultūra. Taip ir liko liaudies, tautos kultūros lygiu. Mat norint pasaulyje išgyventi, negana sutelkti valstybę, reikia, kad tautos gimtoji kultūra, kalba būtų integruota į aukštąją kultūrą, glaudžiais kultūriniais ryšiais susieta su visu pasauliu. Lietuvoje prielaidų tam atsirado tik XIX a., Atgimimo laikais, XX a. pradžioje, kai 1918 metais vasario 16 d. buvo paskelbta, sukurta tautinė valstybė lietuvių etnografinėse žemėse. Per nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo dvidešimtmetį buvo sukurtos ne tik visos valstybinės įvairių sričių (kultūros, ekonomikos, švietimo, karinės...) sistemos, bet ir lietuvių kalba pakylėta iki pasaulio aukštosios kultūros lygio. Tai ir buvo esminis dalykas, nuveiktas prieš karą: lietuvių kalba tapo švietimo, mokslo - visos valstybės gyvavimo, valdymo sunorminta, ištobulinta kalba. Dabar aukščiausius pasaulinės civilizacijos pasiekimus mes galime išdėstyti ja. Lietuvių kalba tapo lygi su visomis civilizuoto pasaulio kalbomis. Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga jau nebegalėjo vienu mostu išstumti lietuvių kalbos iš mokyklų, mokslo, valdymo įstaigų: okupantas susidūrė su dvasiškai sustiprėjusia, kultūringa tauta. Šiandien naujai atkūrusi nepriklausomybę tauta susiduria su naujais iššūkiais, ateinančiais šį kartą iš Vakarų. Rusai nutautinimo siekė totalitarinės valstybės galia, dabar tai siejasi su pagundomis, vilionėmis. Žmonės nuo mažų dienų puola mokyti vaikus anglų kalbos, nekreipdami dėmesio nei į mokymosi kokybę, nei į galimą žalą vaiko mąstymui. Europos, pasaulio aukštąją kultūrą žmogus turi įsisąmoninti pirmiausia savo gimtąja kalba. Tam lietuviai galimybes tikrai turi, prielaidos sukurtos, tik reikia jas išsaugoti, tobulinti, nepasiduodant išorinėms vilionėms ar madoms... Tai tokie mano žodžiai į Jūsų klausimą dėl nelietuviškų užrašų gatvėse. Daug kur tai - mados dalykas, daug ką lemia komercija. Tai galima, reikia ir įmanoma įstatymiškai sutvarkyti, geriau reglamentuoti, be nereikalingų emocijų.
Ar Jums neatrodo, kad tai gal liudija mūsų bent jau valdančiųjų dvasios, sakytum, abuojumą lietuviškumui, lietuviškumo prasmės stygių? Minėjote apie didelius laimėjimus lietuvių kalbos puoselėjimo srityje tarpukariu, bet dabar lyg ir sunkiau matomos tokios pastangos...
Mes dažnai nemokame matyti to, ką turime. Vis manom, kad reikia tik siekti, siekti... Mes gi turim savą, gyvą lietuvių kalbą! Ja Lietuvoje bendraujama, rašomi mokslo darbai. Be abejo, būtina, kad ta kalba ir toliau gyvuotų, bet tam nereikia jokių dirbtinių vajų, šūkių. Jei vien kalbėsime, kad turime būti lietuviškesni, patriotiškesni, nuo to niekas nepasikeis. Reikia tik būti tokiems, turėti savo nuomonę, diskutuoti, pasipriešinti kai kurioms madoms, tendencijoms - ir viskas bus gerai. Pateiksiu pavyzdį. Štai mus dabar užplūdo mada tautiškumą keisti pilietiškumu. Neneigiu pilietiškumo: tauta sukuria valstybę, o ta valstybė - piliečiai. Bet kai matai, kad pilietiškumo teigimas, skverbimasis atveda prie to, kad jau bijoma ištarti lietuvių tauta, o sakoma Lietuvos tauta, tai jau išties mąstymo iškrypimas. Tokios tendencijos, mano galva, nenaudingos, jas reikia išaiškinti viešai, atvirai diskutuojant. Nereikia kovoti nei agituoti, bet - išaiškinti sąvokų skirtumą: pilietiškumas tautiškumo neatstoja. Manau, kad tai tik akademinių samprotavimų paklydimas, kuris, visuomenei nepadaręs jokios įtakos, su tais samprotavimais ir pradings. Deja, bandoma pateikti, kad ir liaudies kultūra su jos išorinėmis apraiškomis - tai tik tautiniai rūbai, liaudies dainos, sudainuotos vakarėly, lyg dekoracija. Labai klaidingas požiūris. Liaudies kultūra, kurią vadinu gimtąja kultūra, yra tai, ką vaikas gauna, kai išmoksta gimtąją kalbą, dar nelankydamas nė mokyklos. Stalas, kėdė, pakelk, duok, saulė, vėjas, numesti, nubėgti, pareiti, oras... Iki dešimties metų vaiko smegenys labai intensyviai vystosi, tad gimtoji kalba tvirtai, išties tarsi į geležį ten „įdedama", jos nebeištrinsi. Kalboje, žodyje slypi įvairiopos giluminės prasmės, daugybė niuansų, kurie kartu su kitais kultūriniais aplinkos reiškiniais nulemia žmogaus gimtąją pasaulėžiūrą. Jos niekas nebeištrins. Būtent tas pagrindas savo esme ir yra etninė kultūra, suformuota gimtąja kalba, gimtoje aplinkoje. Jei smunka šeimos moralė, suyra visuomeniniai ryšiai, vaikas praranda teigiamą informaciją - netenka ir tautybės, tampa lyg laukinis. O jei normaliai auga tvarkingoje tautoje, kur darnios šeimos, jis užauga, perima etninę kultūrą, tampa tautos nariu, perima ir tą tautą. Toks mano požiūris.
Išmušėte mane iš vėžių. Ėjau šnekėti su Jumis, nes man atrodo, kad valdantieji tikrai nepakankamai skiria dėmesio tautiškumo, lietuvybės, etninės kultūros puoselėjimui, kad mūsų valstybės institucijose labai gajos būtent priešingos tam nuostatos. Vis atrodo, kad nemaža dalimi - tarsi išduota mūsų kalba, tautiškumas...
Man taip neatrodo. Kalba, tautos kultūra - gyvos. Be abejo, jas reikia puoselėti, remti, bet tauta, išgyvenusi, išlaikiusi savo kalbą per tokias okupacijas, agresijas, carines katorgas, sovietines tremtis, - išgyvens, ištvers ir laisvės viliones. Tą jums galiu garantuoti.
Minėtasis Gedimino prospekto vaizdas - ar tikrai Jums nėra nė menkos mūsų ligos ženklas? Arba, matėte gi Konstitucijos prospekte iššaukiantį, bloškiamą į akis, sakoma, mūsų šlovingojo krepšininko Šarūno Marčiulionio iniciatyva išbogintą milžinišką užrašą Forum Palace. Kai važiuoji pro šalį, net nežinai, žmogus, kur save dėti...
Aišku, nemalonus toks nelietuviškas vaizdas, bet kad tai koks nors grėsmingas ženklas - nesutikčiau. Greičiau - tik komercinis dalykas. Kitakalbiškais užrašais gatvėse mes tautos, kalbos gyvasties nepakirsim. Dėl to galite nesijaudinti. Aš dėl to ramus. Bet, aišku, man toks vaizdas nepatinka. Reikia skirti du dalykus. Vienas - tautų bendravimas, komercinis skverbimasis su savo simboliais, anglų kalbos tapimas praktiškai pasaulinio susikalbėjimo kalba. Visa tai yra buvę visais laikais. Tokia kalba yra buvus graikų, lotynų, ispanų, prancūzų... Tai neišvengiama, nes įgalina tarptautinį bendravimą. Anglų kalba, šiandien, sakytum, visuotinė, bet tautų „nesuanglina", žmonėms ji netampa gimtąja kalba (taip atsitiko nebent Airijoje). Kitas dalykas: mes patys dėl savo provinciališkumo imame manyti, kad visi turime mokėti anglų kalbą, lietuviškus žodžius, terminus keisti angliškais. Tai rodo mūsų paprasčiausio neišprusimo lygį. Susikalbėti su kitataučiais anglų kalba, be abejonės, naudinga, bet nebūtina ją eksponuoti mūsų miestų gatvėse. Miestelėnai turi patys nuspręsti: jei jiems vieną kartą nepatiks tie užrašai - lieps valdžiai nukabinti juos, užrašyti lietuviškai. Jei mūsų kalba gyvastinga, skamba įstaigose, institucijose, poetai, rašytojai ja rašo knygas - niekas jos nesugadins.
Pasiklausykit Lietuvos radijo, abiejų valstybinių programų: ką bekalbėję, bet užsklandai beveik būtinai bus - nelietuviška daina. Iki pietų vieną kitą tokią retkarčiais dar gali išgirsti, bet po pietų - nors nusišauk, lietuviuk. Liaudies dainos, laisvai, visavertiškai suskambusios vietoje bent jau šimtojo užsienietiško džerškinimo - nė nesvajok, nebus. Visos „žvaigždės žiūri į žemę per Lietuvos radiją", visos „meistriškai" atliekamos dainos, melodijos - savaime suprantama - tik nelietuviškos. Kaip šitai galima pavadinti: ar ne mūsų sąmonės nutautinimo pastangom!?
Mados dalykas. Vestuvėse prie alučio šnekučio skamba lietuviška daina. Jaunimo diskotekose... Ten, deja, vis angliškai. Bet ir tai, manau, mados reikalas. Esama pastangų naujais ritmais prikelti net ir senas, ilgus dešimtmečius draustas mūsų dainas. Labai daug, žinoma, globalaus gatvės triukšmo, nuo pasaulio nepabėgsi. Bet jeigu išliks gaji, gyvybinga gimtoji srovė, o širdyse - gimtosios kalbos virpesys, jei ją teigsime, plėtosime, mūsų gyvastingumui niekas negrės.
Puiku Jums!
Optimistas esu. Labai kietas. Tautą ne taip lengva užspausti, užspiesti kokiais plepalais.
Bet kaip Jūs paaiškintumėte labai akivaizdų, nenuginčijamą faktą: mes, baltai, lietuviai, tūkstantmečius tirpstame, nuo rytų, nuo pietų, mūsų beliko lopinys, iš kurio dar ir šiandien siekiama atidrėksti lietuviškumo gabalą, turiu omenyje Pietryčių Lietuvos nutautėjusį kampą...
Šitaip samprotaudami - ir iki ledynmečio nueisim. Kiekvienoje epochoje tautos turi savo egzistavimo formą. Gyveno kaimyninės gentys. Vienos gal aktyvesnės, kitos pasyvesnės, vienų mentaliteto struktūra vienokia, kitų kitokia - todėl ir vyko atitinkami virsmai. Procesai painūs. Jų negalima kategoriškai vienaip ar kitaip apibūdinti. Vienos tautos paslankesnės, perima naujoves, kitos (tarp jų baltai) konservatyvesnės. Kodėl baltai prarado savo gyventas teritorijas slavų naudai? Aišku, galima kurti hipotezes, bet svarbiausia, kad šiuolaikinė mūsų tautos gyvavimo forma yra tautinė valstybė, Lietuvoje sukurta beveik prieš šimtmetį, atkurta prieš dvi dešimtis metų. Dabar mūsų pareiga - puoselėti savos kultūros visavertiškumą. Galima pasakyti, kad esame pasmerkti gimtajai kultūrai. Pašventinkim ją, būkim atsidavę jai, ugdykim, gyvenkim, kiek mūsų yra: nei mes kitus geidžiame atversti, nei patys turim išnykti.
Ar pakanka mums pagarbumo sau, orumo, tvirtumo, kad taip ir būtų...
Užuominą suprantu, pritariu, bet, tiesą sakant, gi mums nereikia nei su kuo kovoti, nei nuo ko gintis. Turim visavertę tautą ir valstybę. Gal ir ne be trūkumų, bet, pasikartosiu, - esame visavertė tauta su išpuoselėta kalba, kultūra. Reikia tik būti.
Nemačiau Briuselio, bet buvau Buivydžiuose. Pamatytumėte, kaip ten lietuviams reikia - būti. Dvi mokyklos. Viena, didelė sena neaišku kam naudojama, bet lenkiška, kita dar didesnė - taip pat lenkiška. Lietuviškai besimokantiems darželyje skirtas vienas puskampis. Patirtumėt ir nesutaikomą prolenkiškąją dvasią, kietą atkaklų antilietuvišką vietinės valdžios spaudimą... Man minėtieji tūkstantmetiniai tirpimai, deja, nesibaigė.
Galiu kategoriškai pasakyti: tautinė valstybė sustabdė šitą vyksmą. Esame visai kitoks, kitas organizmas nei buvę, ir dabar joks tirpimas mums nebegresia. Tai - šimtu procentų! Dėl to neturiu jokių abejonių. Tautinė valstybė sustabdė tirpimą.
Ar Jums atrodo gerai, kad vadintieji tuteišiai, suslavėję, sugudėję buvę būtent lietuviai (tuo nė vienas mokslininkas humanitaras neabejoja) Lietuvos tautinės valstybės sąlygomis oficialiai įvardyti esą lenkais...
Aš nematau čia jokio pavojaus. Reikia gerbti tautinių bendrijų pažiūras.
O vietinių sulenkėjusiųjų, remiamų iš Lenkijos, reikalavimas jų pavardes net Lietuvos pasuose rašyti lenkišku raidynu, gatvių, vietovardžių pavadinimus oficialiai įteisinti sulenkintus - ar neliudija tolesnio mūsų traukimosi, tirpimo?
Jūs tokiu atveju kalbate ne apie tirpimą, bet apie ištirpusiųjų atitirpinimą. Tai visai kitas dalykas. Aš sakiau, kad tautinė valstybė sustabdė tirpimą, bet tai nereiškia, kad turime siekti susigrąžinti, kas prarasta, nereiškia, kad tautinė valstybė turi tapti imperialistine.
Taigi ir šiuo atveju - mūsų atsitraukimas...
Nemanau, kad esame silpni ir turime dėl ko baimintis. Labai jaukiai, tvirtai jaučiuosi Lietuvoje, nematau jokių pavojų. Aišku, neturėtume tenkinti tautinių bendrijų nepagrįstų užgaidų, bet ir patys turėtume vengti ambicijų. Viską galima sutvarkyti susitarimu, civilizuotai. Laikas bėga...
Laikas bėga... Keičiamės... Esate biofizikas, bet nuo Atgimimo laikų - tik politikas. Ar turite ir dar kokių sielą džiuginančių, maitinančių interesų? Ką, tarkim, mielai skaitote?
Na, Didįjį lietuvių kalbos žodyną esu išties gerai išnaršęs. Pernai per Kalbos dienas buvau pakviestas į vieną renginį. Sakau, nei aš skaitovas, nei koks aktorius, jei norite, galiu lietuvių kalbos žodyną paskaityti. Va ir paskaičiau. Ten apstu išties labai daug gerų dalykų!
Ką gi Jums teikia žodžiai, žodynas? Kokia mįslė, paslaptis, turtas gal ir dvasiai Jums ten slypi? Ką iš savo specialybės žinių, patirties galbūt pritaikote ir politikos reikaluose?
Dirbau prie kompiuterių, programuoti mokėjau. Su matematikais, biologais, inžinieriais daug teko bendrauti, talkindavau operacijų metu neurochirurgams, kardiochirurgams... Kiekvienas mąsto savom savitom kategorijom, sąvokom, reikėjo visus išklausyti, perprasti, su visais sutarti ir laiku (operacija nelaukia) pasiūlyti tinkamą sprendimą. Iki šiol visada ieškau bendrų mąstymo vardiklių, kai matau, kad skirtingų pažiūrų žmonės susėdę nesusitaria tarpusavy. Tautos labai skirtingos, savitos. Pasigilini, bandai suprasti, kokiomis kategorijomis mąsto, kokių laikosi papročių, įpročių, kokios mandagumo formos, kaip suvokia reiškinius - ieškai žmogiškojo sutarimo.
Kas Jums vis tik gyvenime atrodo svarbiausia?
Gyvenime svarbiausia šeima. Visa kita - iliuzijos. Šeima, tauta, valstybė - svarbiausia... Likimas suteikė progą dalyvauti Sąjūdyje, atkuriant valstybę. Tai daug. Ko dar norėti...
Dalyvavimas, kaip sakote, Sąjūdyje - ar tarsi atsitiktinis, likimui įsukus, ar iš vidinės būtinybės?
Sunku į tai atsakyti vienareikšmiškai. Buvo, matyt, ir to, ir to. Bet buvo kelias į nežinomybę, didelę riziką. Praėjus mėnesiui po Kovo 11-osios, atsimenu, su Česlovu Stankevičiumi nustebę kalbamės: jau lygiai mėnuo praėjo, o mes dar čia, Lietuvoj! Niekas nežinojo, kas gali šauti į galvą okupantui...
Bet žmogus dirbi savo ir tiek...
Be abejo. Žmonės liko parlamente net ir tada, kai tankai prie jo artėjo... Tokie dalykai.
atgal..