Interviu su manimi

A.Saudargas: Tarptautinė padėtis ir Lietuvos pripažinimas 1991 m.

2011-03-01

Žurnalas "Apžvalga", 2011 m. Nr. 2 (18) (499), 13 - 14 psl. Pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Lietuva kelyje į tarptautinį pripažinimą“ š. m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seime

Sausio 13 d. tauta apgynė teisę būti laisva ir Islandija, mūsų pirmieji draugai (labai svarbu turėti bent vieną draugą!), tą teisę mums pripažino oficialiu, demokratiškos valstybės parlamento aktu.

Politikoje ir santykiuose tarp tautų emocijos vaidina didelę reikšme ir lemia daug. Todėl kad politinį procesą vis dėlto lemia realūs žmonės konkrečiuose, realiuose, tikruose susitikimuose vienas su kitu. Emociniai dalykai labai dažnai būna fone, bet nulemia. Po Kovo 11 d. Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas pasakė, kad lietuviai viską „sužlugdys" ir apibarė lietuvių tautą negražiais žodžiais. Tą būtų tuomet pasakęs, o gal ir pasakė, privačioje aplinkoje ne vienas Vakarų lyderis. Mes turime įsigilinti ir suvokti, kodėl tai buvo pasakyta. Reikia suprasti, o ne tik emocijomis reaguoti į emocijas. Štai po sausio 13 d. nė vienas valstybės vadovas nei privačiai, nei oficialiai nebebūtų drįsęs tai pasakyti. Ir neturėtų pagrindo, nes tauta įrodė savo teisę būti laisva. Po Kovo 11-osios Lietuva dar buvo miglose ir Vakarų politinės sąmonės užmarštyje.

Kokia buvo ta tarptautinė padėtis, kurią lietuviai, kaip sakė F. Mitterandas, galėjo sužlugdyti. 1989 m. balandžio mėnesį Sovietų sąjungoje, Tbilisyje žmonės buvo mušami, žudomi. Michailo Gorbačiovo tikslas buvo gelbėti Sovietų sąjunga. Jis žinojo, kad Sąjunga byra ir ekonomiškai. Net Jungtinės Amerikos Valstijos pritarė padėties stabilizavimui, nes visi bijojo chaoso naujai atsiradusiose branduolinėse valstybėse. Laimei su jomis pavyko susitarti ir visi branduoliniai arsenalai buvo suvežti į Rusiją, bent jau į vieną vietą. Kitas svarbus klausimas - Vokietijos suvienijimas. Prieš pusšimtį metų tų pačių didžiųjų valstybių vadovai dalijo Vokietiją į dalis. Tada visi dėl to sutarė iš didžiulės baimės. Juk tokia kultūringa, iškili tauta atidavė valdžią naciams ir į tokią nelaimę visą pasaulį atvedė.

Jau nuo 1989 m. rudens buvo daromi žingsniai ir ėjo kalba apie Vokietijos suvienijimą. Čekijoje tada išrenkamas Havelas. Valdžią iš komunistų perima ir lenkai. Šiame fone M. Gorbačiovas 1990 m. sausio mėnesį dar atvyksta į Vilnių tikėdamasis, kad gal kaip nors įtikinsiąs lietuvius...

Ir štai kovo 11 d. paskelbiama Nepriklausomybė. Iš tiesų tas trapus vyksmas galėjo „pagadinti", „sužlugdyti"... Mes turėjome teisę tai daryti, bet pamąstykime ir supraskime tuometes kitų emocijas. Mitterandas kalba apie tautą ir griebiasi šiaudo - diskvalifikuoti tautą, esą „neverti laisvės"... Nepraėjus nė metams, Sausio 13-osios laužai atėmė bet kokią galimybę taip kalbėti. Aš nežinau, kodėl tokia tvarka šioje žemėje, kad tauta tik krauju gali savo laisvę apginti, bet taip atsitinka, taip buvo.

Lietuvos likimas sprendėsi čia Vilniuje - ne Varšuvoje, ne Vašingtone, ne Bonoje, Paryžiuje ar Maskvoje. Tauta turi atsiminti ir gerbti save pačią. Mes turime gerbti savo tautą, kad ji atliko tokį žygį.

Teisiniai pripažinimai būna labai supainioti. Britų mokslininkų knygoje „Taikos regimybė" rašoma, kad sovietai į Jungtines Tautas norėjo priimti visas 15 sovietinių respublikų, kai Jaltoje buvo tariamasi dėl būsimos pasaulio tvarkos, kai jau buvo aišku, kad Vokietija praloš. JAV prezidentas F. Ruzveltas tuomet pasijuokė, kad ir jis prašys visų 50 Jungtinių Amerikos Valstijų narystės Jungtinėse Tautose. Ėjo kalba apie balsus JT. Beje, labai mažai kas žino, kad vėliau Jaltoje sovietai prašė bent 3 vietų - Baltarusijai, Ukrainai ir Lietuvai. Žinia, ne todėl, kad Lietuva kažkada buvo nepriklausoma, tačiau kad šios šalys vokiečių agresijos kovose buvo priekiniuose frontuose. Taip buvo mėginama gauti papildomų vietų Jungtinėse Tautose. Lietuvai vietos neskyrė, bet dėl kitų dviejų susitarė. Įsivaizduojate, kokia būtų kurioziška pripažinimo byla, jeigu statytinis sovietinis Lietuvos ambasadorius būtų gavęs vietą Jungtinėse Tautose. O taip galėjo būti. Paskelbus kovo 11 d. Nepriklausomybę, jau nebūtų reikėję mūsų priimti į Jungtines Tautas. Kita vertus, būtų problemų su ambasadoriumi dėl jo lojalumo. Gorbačiovas mūsų valdžią pripažino (jis nepripažino kovo 11 d. sprendimų), tai ir mūsų teisę siųsti ambasadorių į Jungtines Tautas būtų turėjęs pripažinti. Kaip jaustųsi JAV su nepripažinimo politika?.. Tai pavyzdys, kaip teisiniai dalykai gali atvesti prie istorinių kuriozų.

Realioje politikoje Baltijos valstybės, pavyzdžiui, Teherano konferencijoje, buvo paminėtos tik per klaidą. Stalinui išvertė Ruzvelto žodžius, kad jis norįs Baltijos valstybes internacionalizuoti. Stalinas pasiuto, bent kol susigaudė, kad įvyko vertimo klaida. Angliškai Ruzveltas norėjo pasakyti, kad sieksiąs internacionalizuoti Baltijos sąsiaurius aplink Daniją, ir juos pavadino „Baltic Strates", o vertėjai nugirdo „Baltic States"...

Sovietų sąjungos pabaiga buvo asmeninis reikalas M. Gorbačiovo ir B. Jelcino. Jau po sausio 13 d., po pučo, Gorbačiovo pajėgos ir autoritetas buvo susilpnėjęs. Kaip rašoma Leonido Mečino knygoje apie Sovietų sąjungos ir Rusijos užsienio reikalų ministrus, kai gruodžio 1 d. ukrainiečiai referendumu patvirtino savo nepriklausomybę, po poros dienų Gorbačiovas paskambino Jelcinui ir pasiūlė susitikti, pasikviesti N. Nazarbajevą, L. Kravčiuką ir pasitarti, kaip Sąjungą pertvarkyti. Jelcinas atsakęs, kad kažin ar verta, gal ir taip sutarsią. Gorbačiovas mat rūpinosi irgi kokio nors darinio prezidento vietai išsaugoti. Jelcinui numojus ranka, tas pokalbis tuo ir baigėsi. Po kelių dienų Beloveže jis pats susitiko su Ukrainos prezidentu Kravčiuku, su Šuškevičiumi iš Baltarusijos. Nazarbajevo nespėjo prisikviesti, telefonu jam paskambino ir įkūrė Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. Tada informavo G. Bushą, o ne Gorbačiovą, kad Sovietų sąjungos jau nebėra. Tik po kelių savaičių, prieš Kalėdas, Gorbačiovas sumanė tai gražiai apiforminti.

Lietuva turėjo apginti savo laisvę - tai reikia priminti Vakarams. Kova už laisvę kelia pagarbą. Tremtys, karų aukos kelia užuojautą. Daug tų bėdų, nelaimių pasaulyje, bet jeigu tauta pati nebijodama žūties apsigina - ji pelno pagarbą. Esame ES ir NATO nariai, tai savotiškas mūsų tautos kokybės ženklas, nes sugebame tvarkytis tokiose garbingose ir sudėtingose organizacijose. Tačiau ateitį ir savo teisę būti laisviems ir nepriklausomiems reikia nuolatos ginti.

 

atgal..