Interviu su manimi

Algirdas Saudargas: eurokomisarų klausymus lydi tam tikras politinis žaidimas

2010-01-22

Žurnalas "Apžvalga", 2010 m. Nr. 1 (5) (486), 13 - 14 psl. Kalbino Kęstutis D. RIMKEVIČIUS

Apie Europos Komisijos veiklą ir kandidatų į naujuosius komisarus klausymų aktualijas kalbamės su Europos Parlamento nariu Algirdu Saudargu.

Kokios Europos komisarų funkcijos ir atsakomybių ribos? Kiek Europos Parlamentas gali daryti įtakos Europos Komisijos darbui?
Europos Parlamentas tvirtina Europos Sąjungos Komisiją. Europos Komisija turi būti suformuota - pas mus Lietuvoje pasakytų - kaip specialistų vyriausybė. Europos Sąjungoje tai turi prasmę. Kai atskiroje valstybėje formuojama vyriausybė, be abejo, ministrų kompetencijos reikalingos, tačiau žinia, kad vyriausybės formuojamos partiniu principu. Formuojant Europos Komisiją pirmiausiai skiriamas pirmininkas. Tada jis sudaro savo komandą. Ją pirmininkas sudaro pagal tam tikras taisykles, nes pagal Europos sutartis kiekviena valstybė turi turėti po vieną komisarą, tačiau valstybės narės privalo deleguoti tokį žmogų, kuris būtų kompetentingas toje konkrečioje srityje, už kurią jis bus atsakingas. Antras dalykas, pirmininkui tenka derinti Komisijos sudėtį ir pagal partinę priklausomybę, nes Europos Komisija šiek tiek atspindi Europos Parlamento sudėtį. Europos Parlamente didžiausia yra Europos Liaudies partijos frakcija, toliau eina socialistai, paskui liberalai ir kitos, smulkesnės frakcijos. Todėl ir Komisijoje daugiausia narių yra iš Europos Liaudies partijos, antra, mažesnė grupė yra socialistų, paskui liberalų, o mažesnės net neatstovaujamos. Viena vertus, sudarymo principai veikia atsižvelgiant tiek į valstybių, tiek į partijų mechanizmus, bet, sudarius Komisiją, jos nariai turi būti nešališki tiek partiniu, tiek valstybiniu požiūriu. Įsigalioja Bendrijų principas, ir jie turi vykdyti Bendrijos politiką ir pačios Komisijos programą, kuri yra po to svarstoma ir diskutuojama. Komisija nėra institucija, kuri priima sprendimus, nes sprendimus priima Europos Taryba kartu su Parlamentu.

Kaip vertinate kandidatų į Europos komisarus apklausas - ar jos reikalingos, ką jos lemia? O gal viskas jau būna nuspręsta iš anksto?
Pataruoju metu vis tvirtėja Parlamento galios dėl taip vadinamos kodecizijos procedūros (Codecision Legislative Procedure) taikymo sričių plėtros. Komisija turi iniciatyvos teisę, ji siūlo sprendimus. Šis trijų institucijų dialogas vyksta, ir mes Parlamente formuojame komandą, siūlysiančią iniciatyvas, kurias po to Parlamentas kartu su Taryba turės svarstyti ir spręsti. Todėl Europos Parlamente vyksta kandidatų į komisarus klausymai. Nors balsuojama už visą Komisiją, tačiau tie vadinamieji komisarų klausymai turi išryškinti asmenišką kandidatų tinkamumą, nes eventualiai kiekvienas iš jų gali būti pakeistas dar prieš galutinį balsavimą, kaip ir atsitiko Bulgarijos deleguotai kandidatei Rumianai Želevai.
Europos Parlamento galios po Lisabonos sutarties įsigaliojimo padidėjo. Klaidinga būtų manyti, kad norėdamas parodyti galias, Parlamentas turėtų pakeisti daugiau komisarų, labiau kištis į sudarymo procesą. Toks mechaniškas traktavimas būtų neteisingas. Europos Parlamentas tvirtina visą Komisiją. Europos Parlamente visi sprendimai yra priimami derinant tarpusavio pozicijas, nes nei viena frakcija neturi daugumos, kad galėtų kitiems diktuoti savo valią. Klausymų tikslas yra atskleisti ir objektyviai parodyti kandidatų kompetenciją. Jei kuriuo nors kandidatu ar keliais nepasitikima, turi būti aišku, kodėl. Klausymai vyksta tris valandas, labai intensyviai ir kompetentingai, ir komisarai turi galimybę ir privalo atskleisti savo pozicijas jų kompetencijos temomis. Jei suabejojama, ar jie tinkami, Komisijos Pirmininkui pasakoma, kad tas kandidatas remiamas nebus, ir Pirmininkas priverstas kandidatą pakeisti, nes Parlamentas dėl visos Komisijos gali nebalsuoti. Paprastai iki to neprieinama, bet jei yra pakankamai objektyvūs ir svarūs argumentai, tai patvirtintasis Komisijos pirmininkas, šiuo atveju Jose Manuelis Barosso, atsižvelgia į Parlamento nuomonę.

Kaip vertinate Lietuvos kandidato į eurokomisarus Algirdo Šemetos pasirodymą klausymuose?
Mano nuomone, mūsų kandidatas į Europos komisarus Algirdas Šemeta pasirodė neblogai. Jo sritis yra labai atsakinga ir labai subtili. Kandidatams į komisarus kyla dilema, kiek detaliai leistis į kiekvieną tematiką, apie kurią yra klausinėjami. Atsakinėdamas tiksliau ir preciziškiau, kandidatas tuo pačiu labiau įsipareigoja, kad patvirtintas komisaru turės imtis vienokių ar kitokių veiksmų. Ar iš tiesų visada naudinga ir reikalinga prisiimti tokius įsipareigojimus? Klausymus lydi tam tikras politinis žaidimas. Frakcijos stengiasi surasti oponentų stovykloje silpnesnę vietą ir atakuoti jų kandidatus. Kartais tos pačios valstybės opozicinės partijos taip pat stengiasi parodyti savo šalies kandidato silpnumą, ir tai nėra gerai. Yra požymių, kad taip atsitiko ir su Lietuvos kandidatu. Į akiratį papuolusį kandidatą, kaip sakoma šachmatų terminais, „šachuoja" kitos frakcijos, žiūrėdamos, kaip toliau dėstysis šitie politiniai žaidimai, kurie paprastai vyksta ne dėl kompetencijos įvertinimo, nes objektyviai palyginti vieno ar kito komisaro atsakymus yra labai sunku. Algirdas Šemeta buvo papuolęs į socialistų frakcijos akiratį. Kai Komitetas klausymus baigia, visų frakcijų koordinatoriai turi pritarti bendrai Komiteto nuomonei. Ta nuomonė galiausiai teigiamai įvertino visus, išskyrus atsistatydinusią Bulgarijos komisarę R. Želevą. Net ir dėl jos galutinis sprendimas galbūt būtų buvęs kitoks. Reikia pasakyti, kad klausymai vyksta tris valandas, yra sunkūs ir įtempti, atsakomybė didelė, ir Bulgarijos atstovė gal psichologiškai neatlaikė ir palūžo, pati atsistatydino, atsiėmė savo pareiškimą, o bulgarai pateikė kitą kandidatą. Vertinant A. Šemetos pasirodymą, reikia atskirti politinius žaidimus, į kuriuos kiekvienas labiau ar mažiau pagrįstai gali būti įtrauktas, ir patį klausymo turinį. Manau, kad mūsų komisaras pasirodė visai neblogai. Jam jokių priekaištų neturėčiau.

Kokius išskirtumėte svarbiausius energetikos komisaro Guntherio H. Oettingerio per klausymus išsakytus veiklos tikslus ir nuostatas?

Guntherio H. Oettingerio klausymus labai atidžiai stebėjau ir turėjau galimybės teikti klausimą. Kandidatas į komisarus man sudarė labai gerą įspūdį. Jis yra patyręs politikas, vienos iš Vokietijos žemių ministras pirmininkas. Man ypač rūpėjo energetikos nepriklausomybės ir apskritai energetikos srities klausimai. Taigi, galėjau pasidžiaugti atsakymais į kitų parlamentarų klausimus, kad šis komisaras sieksiąs išspęsti energetinių „salų" problemą. Mes puikai žinom, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, daugeliu energetikos aspektų yra tiesiog energetinė „sala" ar kitaip - pusiasalis, iš posovietinės erdvės įėjęs į Europos Sąjungą ir neturintis ryšio su ES energetikos tinklais. Pavyzdžiui, nuo dujų tinklų mes apskritai esame izoliuoti. Žinoma, šitokie projektai, kai reikia sujungti ar prisijungti Lietuvai ar visoms Baltijos valstybėms prie energetinių Europos tinklų, ne visada ekonomiškai patrauklūs ir atsiperkantys. Užduodamas klausimą kandidatui, pateikiau projekto, esančio Europos Sąjungos planuose, tačiau nesulaukusio jokių investitorių, t. y. siekio sujungti Lietuvos ir Lenkijos dujotakius pavyzdį. Taigi klausiau, ar bus ieškoma resursų tais atvejais, kai reiks spręsti energetinio saugumo požiūriu akivaizdžiai naudingų ir būtinų, tačiau neturinčių pakankamo ekonominio pagrįstumo projektų likimą. G. H. Oettingeris iš pradžių apdairiai paminėjo, kad tokie projektai pirmiausia yra nacionalinių valstybių rūpestis, bet ES jau svarstomas naujas dujų saugumo reglamento projektas, ir šiaip planuose yra numatyta jungtis į bendrą europinį tiek dujų, tiek elektros tinklą. Tad bus ieškoma ne tik Europos investicinio banko ir kitų lėšų, bet ir svarstoma ES tiesioginės fondų pagalbos galimybė. Tai buvo atsakymas, kurio aš laukiau. Dabar man bus žymiai lengviau kovoti dėl pataisų pateiktam svarstyti Europos dujų saugumo reglamentui (esu pateikęs septynis pataisų projektus sausio viduryje).
Buvo pateikta kandidatui ir kitų klausimų - dėl atominės energetikos ir, be abejo, dėl vadinamos „žalios" energijos, dėl klimato kaitos problematikos ir kt. Tai komisaras tiesiog įsipareigojo ir toliau remti Europos Sąjungos politiką. Apie atominę energetiką pakankamai atsargiai pasakė gerbiąs kiekvienos šalies nuomonę ir apsisprendimą, o atominės energetikos klausimais ES šalių nuomonės dažniausiai būna labai skirtingos.