Interviu su manimi
A. Saudargas: Režimui nepavyko perlaužti tautos stuburo
2011-02-22
Žurnalas "Apžvalga", 2011 m. Nr. 1 (17) (498), 13 - 14 psl. Kalbino Kęstutis D. RIMKEVIČIUS
Apie Sausio 13-osios reikšmę Lietuvai, apie tankų nepabijojusią ir nenugalėtą tautą, taip pat apie tuometės Lietuvos Vyriausybės pastangas skleisti pasauliui tiesos žinią apie 1991 m. sausio įvykius ir planus formuoti vyriausybę išeivijoje kalbamės su tuomečiu užsienio reikalų ministru, dabar europarlamentaru Algirdu SAU DARGU .
Per 1991 m. sausio įvykius Jūs, kaip užsienio reikalų ministras, buvote išsiųstas į užsienį, kad galėtumėte vadovauti egzilio Vyriausybei - jei sovietai Lietuvoje būtų užgrobę valdžią. Ar buvo baisu išvykti į nežinią? Kokia buvo pati kelionė? Ir kaip pats vertinate šią atliktą misiją?
Baimės jausmas yra natūralus, žmogiškas jausmas. Seime jau buvome pripratę prie tų smėlio maišų, įtampos. Jautėme, kad viskas realu, kad čia gali ateiti brutali jėga, šaudyti... Yra žmogiška jausti tos jėgos artėjimą ir galimą fizinio susidorojimo grėsmę.
Pats išvykimas tokių emocijų nekėlė, nes viskas įvyko gana natūraliai. Buvo Vyriausybės posėdyje svarstoma, kad, kylant tokiai grėsmei, man būtų tikslinga dirbti užsienyje. Tuo metu nebuvo svarstoma apie jokius įgaliojimus, tiesiog priimtas toks sprendimas. Per dvi savaites turėjau galimybę užsienyje susitikti apie dešimt kolegų, užsienio reikalų ministrų. Iš tikrųjų reikėjo jiems daug aiškinti, kas vyksta Lietuvoje, nes sovietinė propaganda veikė nuolat. Jei nepateikdavai savo versijos, sovietinė propaganda viską užpildydavo ir likdavo vienintelė „tiesa". Todėl tas mano delegavimas buvo iš tikrųjų prasmingas.
Taigi, Seime gavęs valstybės vadovo Vytauto Landsbergio pritarimą, Kaune atsisveikinęs su šeima, įsimetęs nedidelį krepšelį išvažiavau. Du kauniečiai, Valdas ir Liudas, vežė automobiliu. Pakeliui sutiktų taksistų perspėti, kad ant Kauno HE jie matę šarvuočius ar tankus, nusprendėme važiuoti per Baltarusiją. Per naktį važiuodami paryčiais jau buvome Breste, prie Lenkijos sienos. Ten sėdau į traukinį ir be jokių kliūčių trečią valandą dienos jau buvau Varšuvoje. Lenkų Seime paprašiau duoti telefono ryšį, paskambinau V. Landsbergiui. Raportavau, kad atvykęs.
Aš turėjau V. Landsbergio asmeniškus įgaliojimus atstovauti valstybės vadovui. Tai buvo naudingas dokumentas, kita vertus, kai teko susitikti su ministrais, niekam nereikėjo įteikinėti kredencialų, visi mane pripažino. Galų gale jau teko juos pažinoti - jau metai kaip buvo dirbama, tarptautiniuose forumuose susitinkama.
Įgaliojimai formuoti egzilio Vyriausybę man buvo atvežti, rodos, sekmadienį į Varšuvą. Estijos Respublikos Vyriausybės atstovas Lietuvoje Martas Tarmakas juos atvežė. Tada buvo jau Seimo puolimo atoslūgis, buvo matyti, kad tą kartą sovietai atsitraukia. Todėl dokumento prielaidos, ačiū Dievui, buvo neįgyvendintos.
Kokios reakcijos sulaukėte iš kolegų ministrų ar žurnalistų, kai gavote tokius svarbius įgaliojimus?
Užsienio žurnalistams tema apie egzilines vyriausybes yra labai patraukli ir žinoma Europoje. Jie labai noriai visokiuose susitikimuose klausdavo: kur dabar kursite Vyriausybę? Londone? Paryžiuje? Dar kur nors? Tai būdavo proga paaiškinti, kad dabar aš to nesvarstąs, kadangi Lietuvos Vyriausybė kontroliuojanti padėtį. Pridurdavau, kad reikia jų pagalbos - Vakarų vyriausybėms spausti Gorbačiovą, idant neleistų kareiviams šlaistytis gatvėse ir žudyti nekaltų žmonių.
Taigi, visi svarstymai, kas tokią vyriausybę sudarytų, kur ji įsikurtų, man išties nebuvo aktualūs, bet suvaidino neblogą vaidmenį viešųjų ryšių prasme.
Kas labiausiai teikė stiprybės būnant tada užsienyje? Ar sulaukėte paramos iš kitų valstybių vadovų, paprastų piliečių, vietos lietuvių?
Didžiausia parama buvo justi iš lietuvių išeivių bendruomenių (ar Lenkijoje, ar Belgijoje, ar Anglijoje, ar Prancūzijoje). Daugiausiai rezidavau Briuselyje, reikėjo kažkur gyventi, tai Adolfo Venskaus rūpesčiu buvo gauta Krikščionių demokratų internacionalo parama, jau prieš tai buvo nuomojamas butas, kur Edvardas Šiugžda ir Rimantas Morkvėnas jau rezidavo kaip Lietuvos atstovai. Ten buvo nebloga būstinė - turėjome telefoną, buvo sumokėta už ryšių paslaugas.
Į Londoną nuskridęs, apsistodavau lietuvių namuose, gaudavau visokeriopą paramą. Britanijos lietuvis Romas Kinka organizuodavo susitikimus su spauda. Varšuvoje tikrai buvo justi nuoširdi lenkų simpatija - ir korespondentai, ir pareigūnai, visi žiūrėjo labai supratingai, su dvasine, emocine parama. Kitose valstybėse - kuo toliau Sovietų Sąjunga, tuo ir įvykiai žmonėms atrodė abstraktesni, mažiau suvokiami ar mažiau jaučiami. Galiu paliudyti, kad kai kurie pareigūnai (gal Nevzorovo filmų prisižiūrėję) sakydavo: gal jūs ten patys nesusitvarkote... Tada prašydavau susitikti ir aiškindavau. Jie dažniausiai supratingai reaguodavo ir priimdavo mano argumentus. Vėliau gavau iš Lietuvos ir vaizdinės medžiagos. Ten akivaizdžiai buvo matyti, kas iš tiesų vyksta.
Apie sovietų agresiją teko aiškinti ir Europos Parlamento Liaudies partijos frakcijai, kuriai dabar priklausau. Kai kurie kolegos dar iš anų laikų prisimena tą susitikimą ir mano paraginimą atvykti į Vilnių ir patiems savo buvimu, padėties stebėjimu padėti stabdyti agresiją. Tas darbas, matyt, buvo tikrai prasmingas.
Žiūrint iš dabarties perspektyvos, ar tada galėjo kilti minčių, kad būsite europarlamentaras, kad Lietuva priklausys Europos Sąjungai, ar galėjote pasvajoti apie tai?
Tokia perspektyva tada buvo tolima ir mūsų mintyse buvo Lietuvos valstybės pripažinimas. Be abejo, suvokėme, kad mūsų ateitis yra čia, Europoje. Kai sulaukėme pripažinimo, tada, aišku, siekėme ryšių su Europos Sąjunga, buvo pasirašyti tam tikri susitarimai. Iš lėto, labai negreitai, bet jau pradėjome judėti ta kryptimi. O tada, prieš dvidešimtį metų, pirmas uždavinys buvo iškovoti nepriklausomybę, atsikratyti svetimos kariuomenės. Kada paskutinis sovietų kareivis išėjo iš Lietuvos, viename straipsnyje parašiau - dabar mes einam į NATO. Kiekvienas žingsnis turi savo aktualų laiką.
Po dvidešimties metų Sausio 13-ąją minime kaip Lietuvos pergalę, Lietuvos žmonių pergalę prieš agresiją, prieš sovietų imperiją. Kur, Jūsų manymu, slypėjo tos pergalės, tos sėkmės paslaptis - ar žmonių vienybėje, ar geopolitinėje situacijoje, ar viskas tiesiog sėkmingai susidėjo į vieną vietą?
Kiekvienoje situacijoje yra tam tikras galimybių intervalas. Tarkime, karo pabaigoje amerikiečiai panaudojo branduolinę bombą, kad priverstų Japoniją kapituliuoti. Dabar negalėtume įsivaizduoti, kad kas nors tokiu metu branduolinį ginklą panaudotų prieš Lietuvą. Galima svarstyti, ar galėjo Lietuva atsilaikyti prieš visą branduolinį Sovietų Sąjungos arsenalą. Vis dėlto toks svarstymas yra netikslus ir neprasmingas, todėl, kad jėgų santykis susidėsto toje vietoje, tokiu metu, tokiomis aplinkybėmis. Geopolitinė aplinka užduoda tam tikrą galimų įvykių
intervalą, bet reikalai tuo metu sprendėsi Lietuvoje, Vilniuje. Sprendė Lietuvos visuomenė, o ne kas nors kitas. Ne Vakarai sprendė, ne Gorbačiovas sprendė. Sausio 13-ąją ne lietuviai pasirinko, ją pasirinko imperija, norėjusi likviduoti laisvėjimo procesą, kuris kai kam jau buvo nebepakenčiamas. Norėta tai padaryti Vilniuje. Tikslui pasiekti priemonių jie turėjo - visą branduolinį arsenalą.
Galbūt sovietai irgi galėjo veikti tam tikrame intervale, mes to nežinome, tačiau jų spaudimą atlaikyti turėjo Lietuva, ir tą spaudimą ji atlaikė. Režimui nepavyko perlaužti tautos stuburo. O kad imperija buvo pasiryžusi tai padaryti, įrodo žudymai. Bet lietuviai neišsigando. Televizijos bokštas buvo paimtas, lygiai taip pat galėjo būti užimti Vyriausybė ir Seimas. Užpuolikai tam nesiryžo. Laukė įsakymo, bet įsakymas neatėjo, nes Lietuvos žmonės neišsibėgiojo. Prie Parlamento susirinko dar daugiau žmonių ir tą kraujo kainą dar aukščiau pakėlė. Tai yra labai didelė tautos pergalė, kurią privalu prisiminti, privalu perduoti jaunajai kartai, kuri turi žinoti, suprasti, kad mes galime didžiuotis savo tauta.
Sausio 13-osios fone, mano galva, pasidaro nereikšmingi, spekuliatyvūs ir primityvūs svarstymai, esą dabar mes rūpinamės tik materialiais dalykais, lietuvių tauta dabar nebegintų savo Seimo, kurio reitingas mažas... Galima labai tvirtai atsakyti: istorija rodo, kad tautos valia per dvidešimt metų nepasikeičia, o tokie įvykiai, kaip Sausio 13-oji, tą tautos valią tik užgrūdina. Lietuva šiandien yra stipresnė, nes per Sausio 13-ąją ji dar sutvirtėjo. Lietuva šiandieną yra daug geriau pasirengusi, negu toji grupė tegul ir labai pasiryžusių savanorių su Molotovo kokteiliais. Dabar specialiosios Lietuvos pajėgos veikia Afganistane, yra patyrę kariai, kuriuos objektyviai giria ir daug ko matę amerikiečiai. Yra prasminga, kad lietuviai kartu su kitomis šalimis atlieka solidarią užduotį. Ir tai visai nepriklauso nuo geopolitinių tikslų Afganistane. Mes turime karius, kurių nuvyksta šimtas ar pusantro šimto ir vėl grįžta, taip išugdome tūkstantį ar kelis tūkstančius patyrusių žmonių. Atgrasos priemonė - organizuotumas, taip pat ryšiai su NATO.
Daug šnekama apie Baltijos šalių neapginamumą ir apie NATO planus, kuriuos ji turėtų įgyvendinti, kad apgintų Baltijos šalis. Jei mes iš tikrųjų suvoksime, kas tada, sausio 13-ą, įvyko, tai turėtų nutilti tokios kalbos. Kokia gali būti kalba apie Baltijos šalių neapginamumą, jei nedidelis savanorių būrys ir tūkstančiai paprastų žmonių, susirinkę prie Parlamento, apgynė savo šalį. Imperija pasitraukė.
Sausio 13-oji Lietuvai yra daug didesnė atspirtis nei NATO planai. Labai gerai, kad jie yra. Vis dėlto jei Rusija vėl sumanytų agresiją prieš Lietuvą, Sausio 13-oji ją labiau atgrasytų negu NATO planai. NATO irgi ne amžinas, o Sausio 13-oji bus nuolat tautos atmintyje.
atgal..