AR ŽINAI, KAD...

Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) yra ilgo proceso rezultatas, kurio tikslas – suderinti Sąjungos valstybių narių ekonominę ir pinigų politiką ir įvesti bendrą valiutą – eurą. Šiuo metu euras įvestas trylikoje valstybių narių, eurą taip pat kasdien naudoja daugiau kaip pusė ES piliečių.


DARBOTVARKĖ


 Įrašų prenumerata

Naujienos

Tiltininkas. Minint Algirdą Patacką

2018-10-11

Spalio 11 d. Algirdas Saudargas dalyvavo disidento, Kovo 11-osios akto signataro, kūrėjo ir tiesiog bičiulio bei bendražygio Algirdo Patacko 75-mečio minėjime LR Seime, kur plenarinių posėdžių salėje perskaitė šiai progai skirtą pranešimą. Čia galite susipažinti su pranešimo tekstu:


„TILTININKAS

Prieš dvi savaites Algirdui Patackui būtų sukakę 75-eri metai. Jau treti metai nebegalime paspausti jam rankos, sveikindami su gimtadieniu. Jau treti metai nebegaliu kam nors pasakyti – susipažinkite tai mano bičiulis Algirdas Patackas. 

Vienintelis likęs kelias jį pažinti yra jo kūryba. Norintis ką nors sužinoti, dažniausiai žvelgia į vikipediją. Ten galima perskaityti, kad Algirdas Patackas buvo Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, kovo 11 d. akto signataras, rezistentas, inžinierius technologas, poetas, dėstytojas. 1986–1987 m. buvo kalinamas už pogrindžio leidinių („Pastogė“, „Lietuvos ateitis“) redagavimą ir leidimą. 1988–1990 m. Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio Seimų narys. Šiame Seime dirbo ketverias kadencijas. Apie jo kūrybą parašyta kelis kartus mažiau. 

Todėl drįstu pakviesti kartu atsiversti jo knygas ir paskaityti. Visi skaitiniai yra iš Algirdo Patacko darbų rinkinių „Pastogės Lietuva“ ir „LITUA“. 

Turime neužmiršti, kad viskas priklauso nuo perspektyvos. Būnant rūsyje, kuriame kalėjo Algirdas, muzika sklindanti iš konservatorijos skamba kitaip. Tardomas jis prisiėmė sau visų pogrindžio kūrinių autorystę, kai tik galėjo. Tai įprastas pogrindžio leidinių redaktorių elgesys. Plagijatas normaliame gyvenime tampa bičiulių ir bendražygių apsauga nuo KGB persekiojimo. Šią perspektyvos kaitą pajuto ir Šventasis Tėvas, nusileidęs į rūsį pagerbti nukankintų vyskupų, kunigų ir visų laisvės kovotojų.

Svarsčiau, kokiu vardu vadinčiau savo bičiulį, kokiu vienu žodžiu apibūdinčiau jo kūrybą visumoje. Šventojo Tėvo vizito nuotaikoje supratau, kad jis buvo tiltininkas. Popiežius Pranciškus kvietė Lietuvą gilintis į savo tautos šaknis ir statyti tiltus. Romos Popiežius yra vyriausias tiltininkas – Pontifex maximus. Algirdas Patackas rado Baltų senovės aprašymuose, kad būta tokių tiltininkų ir pas mus. Čia mums nesvarbu, ar šaltiniai teisingi, ar tokie tiltinikai buvo iš tiesų. Mums svarbu, kaip Algirdas suprato tiltininko esmę: „Tai mums paaiškina paslaptingųjų tiltininkų, žinomų pas senovės prūsus, jovaro žmonių paskirtį. Tai – tiltų per virsmo sritį, per bedugnę tarp čia ir anapus statytojai.“

Algirdo Patacko kūryba yra tiltininko kūryba ne savo apimtimi ar filosofinės minties išmone, bet nuolatine žvilgsnio, nukreipto į tai kas nepažinta, įtampa. Tai virš prarajos kabančio tilto lynų įtampa. Jis nekviečia nusileisti pavojingomis nors tvirtomis uolomis ir vėl kopti į kitą krantą siauru akmeningu taku. Jis kviečia rizikuoti palikti tvirtą uolą ir žengti svyruojančiu po kojomis tiltu, bei pajusti svaiginantį gelmės tikrumą. Algirdo Patacko mėgstamais žodžiais tariant: „Suvedus į formulę tai atrodytų šitaip: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku.“ Tas pats tinka ir gelmei – nusileidus gelmėn, jos esmės negalime suvokti. Reikia iš jos išeiti, pakilti ant tilto, o tiltui reikia tvirtų atramų. Dvi svarbiausios atramos Algirdui Patackui buvo krikščionybė ir Baltų kultūra. Retas ryždavosi išbandyti jo tiltą, kabantį virš prarajos. Vieni pasilikdavo ant tvirtos krikščioniško mokymo uolos, kiti sprukdavo į priešingą pusę – išsižadėję krikščionybės, ieškojo dvasinės atgaivos ant saugių etnografinių formų kalnelio. Prieš aštuonerius metus Algirdas rašė: „... iš katalikiškų, ypač intelektualinių sluoksnių gali pajusti atsainią ar net atlaidžiai ironišką poziciją senosios mūsų religijos atžvilgiu, keistai simetrišką materialistiniam požiūriui ir dažnai slepiančią elementarų dalyko nežinojimą. ... Dėl šitokios blogai slepiamos arogancijos ir įsitaisėme nuosavą neopagonišką sektą – romuviečius, save pristatančius kaip senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjus, su krivių krivaičiais, pretenzijomis į tradicinių religijų statusą ir atvirai antikrikščioniškomis nuostatomis.“ 

Prieš dešimtmetį radijo laidoje „Mažoji studija“ Algirdas tvirtino: „Jeigu žmogus yra be šaknų, krikščionis būti jis gali – krikščionybė tai pajėgia. Bet vis dėlto stipresnis yra tas, kuris remiasi į žemę, į šaknis.“ Tarytum į tai atsakydamas jo sukakties išvakarėse, grįždamas iš vizito Baltijos šalyse, Popiežius Pranciškus patvirtino: „Atsigręžti į šaknis – tai svarbu. Tai senas dalykas, bet jį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai dera perteikti, šaknis reikia perteikti jaunajai kartai per dialogą, ypač tarp senų ir jaunų. Ir reikia tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė yra turtas, jeigu suvokiama kaip priklausymas tautai.“ Ta įtampa – pažinti naują ar atpažinti užmaršinamą seną, reikalauja tiltininkų. Šiandien reikia tiltų tarp skirtingų pažinimo sričių, tarp visuomenės sluoksnių, tarp kartų. Maitinančios tautą šaknys privalo būti gyvos. 

            Tautos šaknų gaivinimą aptardamas, Algirdas pasitelkia dar kitus senžodžius: „Butšaknis, butsargis privalo žūtbūt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu.“ „Todėl gentis yra gyva butsargių dėka, yra gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas.“

 „Rasos šventėje man rūpi ne tiek jos dabartinis nuopuolis, kiek tai, kad nėra tęstinumo. Nėra kas šitai pratęsia. Nėra tiltininkų. Kultūroje, ypač Ethoso kultūrose, tai yra svarbiausia. Tiltininkai, pratęsėjai perveda mus iš vienos kartos į kitą, iš vienos epochos į kitą. Jie stato tiltus, ir tada kultūra tęsiasi. Šito tęstinumo šiandien trūksta, ir tai labai kelia nerimą.“ 

Būtų turėję apie ką pasikalbėti Algirdas Patackas ir Popiežius Pranciškus.

Algirdas Patackas visuomet atsiremdavo į tikrovę, kokia ji bebūtų ir, neprarasdamas šio ryšio, leisdavosi į gilesnius apmąstymus. Pasiklausykime dviejų ištraukų iš rinkinio LITUA įvadinių straipsnelių: „..stengiuosi būti Lietuvos patriotas – ir todėl nemėgstu paradų. Tai yra jais nepasitikiu. Taip, paradas yra gražu – kietas būgnų ritmas, kaitinantis kraują ir pakeliantis į orą kovarnių būrius, vario dūdų spindesys, kostiumuoti, pažvalėję valdžios atstovai, susibūrę prie mikrofono, garbės kuopos šūviai, gilzių barškėjimas į grindinį, kur jas akimirksniu surenka berniūkščiai... Tačiau nepalieka įkyri mintis – kas būtų su jais, kas būtų su mumis visais, kokie mes taptume, jei šie šūviai būtų tikri, parako smarsas – tikras, gniaužiantis paširdžius baimės replėmis, o mūšio inscenizacijos metu palieti raudoni dažai vėl būtų tikras kraujas, kaip tada, devyniasdešimt pirmaisiais.“ 

Kitame straipsnelyje, prisiminęs savo mėgiamą Oskaro Milašiaus ištarmę – „Šalis šita nežino prabangos liūdnos – subręsti“, jis rašo: „Lietuva yra vaikystė, Europos vaikystė – amžinai žalias rojus, liūdna miglų skraiste apsigaubęs. Niekada nepražysti, niekada nepražysti, amžinai žaliuoti, amžinai žaliuoti – kaip toji Eglė, ant jūros kranto vaikus savuosius apglėbusi. Apsigaubus skara, apsigaubus migla, amžinoj prarasty, amžinam laukime…“

Prisimindamas Baltijos kelią 2009 metais, jis rašo: „Ir vis tiek jausmas, kad štai dalyvauji, esi viename mįslingiausių virsmų – minios, žmonių, liaudies virsme į tautą, – tas jausmas liks viena iš tavo gyvenimo egzistencinių viršūnių.“

2010 Seime minint Sausio 13 –ąją jis kalbėjo: „Kas mes būtume be sausio 13 – osios? Beveidė minia, klajojanti prekybos centrų dykvietėmis, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...“

Tik taip, ieškant esmės, įmanoma įžvelgti geopolitinių grėsmių priežastis. Amerikiečių diplomatijos patriarchas Henry Kissinger neseniai tvirtino, kad, norėdami perprasti Putiną, turime skaityti ne „Mein Kampf“, bet Dostojevskį. Algirdas Patackas aiškina toliau: „Mes gi galėtume prisiminti, kad Dostojevskio kūrybos viršūnė, tiksliau, gelmė yra „Biesy“, Rusijos istorijos stabiliausias, esminis bruožas – smuta, lemianti istorinė asmenybė – samoderžavec, o NKVD savo istorines šaknis veda iš opričninos.“ Dar 1999 jis pramatė: „Viskas grindžiama sena imperine doktrina: visada patogiau kariauti vieną lokalinį karą periferijoje, kurį pabaigus galima pradėti kitą. Taip armija įgis patirties. Kas po Čečėnijos? Krymas Ukrainoje, kur gyvena rusų dauguma? Narvos regionas Estijoje? Kaliningradas šalia Lietuvos? Kieno eilė?“ ... „Meška šiaip labai geraširdė, vaikų pasakų mylima herojė. Tačiau dresiruotojai žino, kad meška bet kada gali virsti pavojingu žvėrim. Šį bruožą, kuris rusiškai vadinamas „zverinyj lik“, gali patirti tik tiesiogiai susidūręs, jo bijo savyje patys rusai.“ 2008 po agresijos prieš Gruzija, Algirdas Patackas prieina bauginančios išvados: „Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei esama blogų žmonių, tai ar negali būti blogų tautų? Blogų ta prasme, kad nešioja giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės nuolat žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma. “

Savo straipsnio apie galindus pabaigoje Algirdas Patackas pridėjo užsklandą, kuri tinka ir mums:

 „Lietuviškoje savimonėje, gyvuojančioje palyginti laisvos ir viešos humanitarinės minties sąlygomis, jau kurį laiką vis stipriau reiškiasi noras ir poreikis mitologinio proveržio, naujo etnosą orientuojančio vektoriaus, suburiančio ir brandinančio provaizdžio (kuris, tiesą sakant, nebuvo niekada mūsų tautoje užgesęs). Tokio, kuris žmonių, liaudies amorfinę masę paverčia apčiuopiama, nauja kokybe, nauju dariniu, vertu tautos vardo. Nepatenkinus jo, šis poreikis išsigimsta, tampa arba akademinėmis nuobodybėmis, arba marginaliniais kliedesiais, vadinasi – veltui eikvojama gyvybine energija. Tautos pasionarusis sluoksnis metasi į primityvias raiškas – pradedant nuo kontrabandos ir baigiant migracija. Nepadeda ir siūlomi lėkšti receptai, tokie kaip užsakomi įvaizdžiai ar aukštos technologijos, silicio slėniai ir kiti kompiuterinės civilizacijos blizgučiai, nes jie neužkabina esmės, giliųjų savimonės sluoksnių, ir veda į klystkelį – į išorę, iš savęsp. Kaip sugrįžti į savo vidinį kosmą, iš kurio mus išsviedė istorija, kol kas atsakymo nedavė niekas, nors bandymų būta – iš jų sėkmingiausi gal Daukanto, vėliau Vydūno, Maceinos... Bet istorija, mūsų žiaurioji pamotė, neleido šito įbūtinti, įgyvendinti iki galo, iki tos dermės, kuri užtikrintų stabilią, brandžią ir vaisingą tautos būtį, leidžiančią išpildyti Dievo jai duotą priesaką – idėją. Gal dabar, tokią brangią kainą sumokėjus už laisvę, kuri iš esmės yra laisvė laisvai mąstyti, atėjo laikas lemiamai pastangai, lemtingam proveržiui? Ir vėl pradėti reikia iš pat pradžių pradžios (...), pradėti tuoj pat, nelaukiant, nes pamotė istorija vėl gena mūsų link juodus debesis.“

(Pastaba: tai pirminis pranešimo tekstas, kuris, taikantis prie posėdžio reglamento, skaitant pranešimą aktualiu laiku, buvo šiek tiek sutrumpintas.)


atgal..