AR ŽINAI, KAD...

ES piliečių teisė laisvai judėti, gyventi ir dirbti visoje Sąjungoje lengvai gali būti palaikyta savaime suprantamu dalyku. Tačiau siekiant užtikrinti, kad piliečiai galėtų visiškai pasinaudoti šia teise, būtina sukurti ir palaikyti veiksmingą pagrindinių teisių ES viduje apsaugos sistemą.


DARBOTVARKĖ


 Įrašų prenumerata

2011 m.

Pirmojo Lietuvos užsienio reikalų ministro, Nepriklausomybės akto signataro, Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo kalba, pasakyta Lietuvos atkurtos Nepriklausomybės pripažinimo ir diplomatinių santykių atnaujinimo 20-mečio iškilmingame minėjime

2011-09-10

Europos Parlamento narys A.Saudargas rugsėjo 10 d. dalyvavo Lietuvos atkurtos Nepriklausomybės diplomatinių santykių atnaujinimo 20-čio iškilmingame minėjime LR Seime ir sakė kalbą.


"Ekscelencijos, mielieji šito gražaus minėjimo dalyviai! Prisijungiu kuo nuoširdžiausiai prie šitų gražių žodžių šiandien pasakytų visiems atstovams mūsų ir lietuvių, ir kitiems bičiuliams, visiems rėmusiems ir padėjusiems Lietuvai atgimti.

Aš noriu pakalbėti apie pagrindinį šios dienos kaltininką, tą 20 metų pripažintą „Sveika gyva Lietuva", apie Lietuvą.

Įvykiai prieš 20 metų jau tampa istorija. Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos pradedi matyti, kaip atsiminimai persipina su išmone, virsta pasakojimu ar net savotiška legenda. Prieš 20 metų viskas dar buvo tikra: okupacinės kariuomenės tankai buvo tikri, sovietinė ideologija buvo tikrovė, nors visi žinojo, kad tai juoda išmonė. Ir Sąjūdis buvo tikras, tikra jo išmintis, poezija ir dainos. Tie patys tikri tankai važinėjo gatvėmis sausio dienomis, o kareiviai šaudė tikrais šoviniais. Kai nevykėlių pučas Maskvoje subyrėjo, Lietuvą užplūdę įvykiai pradėjo panašėti į pasaką. Važiavo karaliai ir karalienės, rikiavosi ambasadoriai iš Europos ir Amerikos, Kinijos ir Persijos, ateidavo sveikinimai iš šalių, kurių dar ir šiandien nepavyko rasti žemėlapyje. Islandija pagerbė tris Baltijos valstybes pakviesdama pasirašyti diplomatinių santykių dokumentus tame pačiame name Reikjavike, kuriame buvo susitikę didžiųjų valstybių vadovai. Kaip po vidurnakčio trijų Baltijos šalių ministrus priėmė Danijos karalienė, juos pasitiko garbės sargyba tarytum iš Hanso Kristijano Anderseno pasakų. Ambasadorė priminė mums šiandien tą įvykį per parodos atidarymą. Pavojinga supainioti tikrovę su fantazija. Plačiai skaitomoje knygoje „Krikščionybės įvadas" Jozefas Racingeris, dabartinis Popiežius Benediktas XVI, mums primena danų filosofo pasakojimo palyginimą apie keliaujantį cirką, kuriame kilo gaisras. Jau apsirengęs vaidinimui skirtais rūbais klounas buvo pasiųstas į gretimą kaimą pagalbos. Deja, jo prašymą ir ašaras žmonės palaikė, kaip šiandien pasakytume, reklaminiu klipu, skirtu pritraukti kuo daugiau žiūrovų į cirko spektaklį. Sudegė cirkas ir pats kaimas. Gyvenimas yra tikras ir cirko vaidinimas yra tikras, bet tikrą gyvenimą palaikius cirku gali baigtis tragiškai. Panašūs pavojai tykoja ir cirką palaikius tikru gyvenimu. Mažos šalies užsienio reikalų ministras tuomet, prieš 20 metų, galbūt jautėsi nelyginant tas klounas, prašydamas atidėti karą Persų įlankoje ar mojuodamas egzilinės Vyriausybės įgaliojimais, kad tik sulauktų daugiau dėmesio. Gaisras nenumaldomai artėjo prie Lietuvos parlamento. Europos Parlamente jis ragino liautis plepėjus apie demokratiją ir važiuoti į Vilnių už ją kovoti. Tuo tarpu Europos pareigūnai pažiūrėję Nevzorovo filmų klausė: ar tikrai jūs, lietuviai, ne tarpusavyje pešatės? Europos šalių užsienio reikalų ministrai tikslinosi: ar tikrai jūs norite nepriklausomybės, ar tikros nepriklausomybės norite? Tuomet mumis patikėjo. Žvelgdamas iš anų dienų perspektyvos į šiandienos Lietuvą noriu klausti. Ar manote, kad tikri pavojai niekuomet į mūsų šalį nebegrįš, ar galvojate, kad atrakcionų ir fejerverkų šurmulys amžinas, ar spėsime nusimesti juokdario rūbus kai reikės kviestis pagalbą, ar mumis bepatikės? Pasaulis keičiasi ir reikia prie jo prisitaikyti.

Prieš dešimtmetį be vienos dienos šioje salėje puolėme jungti savo kompiuterius prie CNN tiesioginės transliacijos. Vienas „Boingas" jau buvo įsirėžęs į dangoraižį. Galėjome stebėti kaip artėja antrasis ir rėžiasi į pirmojo dangoraižio brolį dvynį. Po to abu pastatai smuko. Žinoma, niekas neabejojo CNN transliacijos tikroviškumu, bet neapleido keistas jausmas, kad tai jau kažkur matyta dežavu kaip sako prancūzai. Matyta kažkur Armagedone, ar Akapolipsėje, tik supermenas neatskrido ir nesustabdė mirtino skrydžio. Maršalas Makluhanas dar prieš pusę amžiaus perspėjo mus, kad tampame tuo, į ką žiūrime, kad elektroninė žiniasklaida ribą tarp fakto ir išmonės ištrina. Kartą paklausiau facebooko atstovo, ką naujo suteikia jo garsusis socialinis tinklas? Tik primygtinai klausiamas jis pagaliau atsakė: daugiau pramogų. Tik tiek? Toli gražu ne. Šiandien kiekvienas spragtelėjimas pele, kiekvienas tavo žvilgsnis ar nuomonė jau yra parduota. Tai verslas, kuriame žarstomi milijardai. Pasaulis didelis ir margas. Kaip šiandien svarbu tvirtai stovėti ant žemės, ant savo žemės. Kaip svarbu šiandien turėti tautinę savigarbą, paprastą, bet tikrą savigarbą, bet ne įvaizdį, nupirktą iš svieto perėjūno už milijoną litų.

Kaip svarbu turėti paprastą, bet tikrą politiką, o poilsiui bei pramogai - tikrą smagų atrakcioną. Ir kaip liūdna, kai negali atskirti Seimo nuo atrakciono, o atrakciono nuo Seimo.

Neįtikėtinai greitai Lietuva įsijungė į svarbias tarptautines struktūras. Esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, laiko išbandyti europietiški standartai geriau ar blogiau jau veikia daugelyje valstybės sričių. Privalome susikurti niekieno netrukdomą prieigą prie energijos ir informacijos šaltinių. Tai sunkūs, bet išsprendžiami uždaviniai. Tie konkretūs uždaviniai dažnai teisingai vadinami integracija į Vakarus. Tačiau jau darosi nebesuprantama, kai nieko konkretaus nebeturint galvoje, mes vis dar kažkur be galo integruojamės ir integruojamės.

Yra konkreti Vakarų kultūra bei vertybės, kurias galima vadinti vakarietiškomis. Visų jų šaknys krikščioniškos. Ir Lietuvoje ši erdvė yra įsijungusi nuo Karaliaus Mindaugo laikų. Įstojus į minėtas organizacijas esame ten, kur mums kultūriškai, civilizuotai pridera būti. Apsiraminkime. Didžioji dalis tos mūsų dar neužbaigtos integracijos į Vakarus man panaši į blogai apsaugotą kompiuterį nuo brukalų, kurių sraute nebegali surasti reikiamo laiško. Bijome tapti Europos provincija. Nebijokime. Visuomet buvome Europos provincija, ir jokiu centru netapsime.

Pažiūrėkime bet kurį Nijolės Baužytės filmą iš serijos mūsų miesteliai, bet kurį, ir įsitikinsime, kad mūsų pačių provincija nėra lėkšta. Lietuva visuomet buvo provincija, tačiau provincija su savo gelme, su šaknimis savoje žemėje. Nebijokime būti provincija, bijokime tapti paviršutiniška, pakirstomis šaknimis globaliojo kaimo klajoklių tauta. Likime savimi, santūria, oriai save gerbiančia tauta, įsišaknijusią savoje žemėje, ištikima savai kultūrai ir atvira margajam pasauliui. "

(iš stenogramos)


atgal..