AR ŽINAI, KAD...

ES turi teisėkūros institucijas, vykdomąją valdžią ir nepriklausomą teismo organų sistemą, jas papildo ir paremia keletas kitų institucijų ir organų. Sprendimų priėmimo ES taisyklės ir procedūros nustatytos sutartyse. Sąjunga turi savo biudžetą, kad galėtų įgyvendinti savo tikslus.


DARBOTVARKĖ


 Įrašų prenumerata

Naujienos

Kovo 11-oji turi simbolizuoti Lietuvos vienybę, o ne susiskaldymą

2015-03-10

Kiekviena tauta turi jai reikšmingų datų. Lietuviai – ne išimtis. Kiekvienais metais Kovo 11-ąją minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Kovo 11-oji – neabejotinai viena svarbiausių datų kiekvienam Lietuvos piliečiui, žyminti tautos išsivadavimą iš pusšimtį metų trukusios okupacijos.

Deja, neretai tenka girdėti žodžius „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome“, „Ir vis dėlto sovietmečiu gyventi buvo geriau“. Nemanau, kad tie, kurie taip kalba, daro tai nuoširdžiai žavėdamiesi sovietiniu režimu (nors tokių žmonių, reikia pripažinti, vis dar yra, nors ir gerokai mažiau nei prieš 20, 15 ar 10 metų). Kur kas daugiau tokių, kurie iš tiesų smerkia okupacinį režimą, vertina Lietuvos Laisvę, tik dėl posovietinės transformacijos klaidų yra nusivylę šiandieninės Lietuvos realijomis.


Be abejo, tikrai ne viskas Lietuvoje yra tobula. Persitvarkymas iš socialistinės į rinkos ekonomiką buvo pažymėtas didele korupcija, politinėse kovose, kaip dažnai nutinka, valstybės interesai nublanksta prieš asmenines ambicijas, daugeliui žmonių, gimusių ir augusių okupuotoje Lietuvoje, tapo sunku prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Ir vis dėlto, jei kas nors paklaustų, ar esu patenkintas šiandienine Lietuva, nedvejodamas atsakyčiau „taip“.

Iš visų posovietinių respublikų tik Lietuva, Latvija ir Estija sugebėjo iš karto įtvirtinti demokratinį valdymą. Esame NATO ir Europos Sąjungoje, kas reiškia ne tik finansinę bei karinę didžiųjų valstybių paramą, bet ir tai, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys tarptautinėje arenoje priskiriamos nebe prie posovietinių, bet prie vakarietiškų valstybių. Daug kas skundžiasi, jog pas mus gyventi gerokai sunkiau nei Vakaruose, o to pasekoje didėja emigracija, tampanti bene didžiausiu iššūkiu XXI a. Lietuvai. Be abejo, iki ekonominio Vakarų šalių išsivystymo Lietuvai dar labai toli, ir turbūt praeis dar ne vienas dešimtmetis, kol pagaliau gyvensime taip, kaip gyvena airiai, vokiečiai ar švedai. Tačiau čia yra esminis momentas – šiandien lietuviai jau nebenori lygiuotis į Rytų kaimynus ir džiaugtis Lietuvos pasiekimais, lyginant su likusiomis posovietinėmis šalimis. Šiandieniniai lietuviai lygina Lietuvą su pirmaujančiomis Europos šalimis ir trokšta gyventi kaip vakarų europiečiai, kas aiškiai rodo, jog ir patys save laikome jau nebe posovietine, o europietiška šalimi su europietiškais standartais. Tas yra puiku.

Šiomis dienomis stebime įvykius Ukrainoje, kuriuos drąsiai galima vadinti įžūliausiu pasikėsinimu į suverenios valstybės laisvę XXI a. Europoje. Kita vertus, taip pat matome ir begalinį ukrainiečių tautos ryžtą kovoje su išorės agresija, o tuo pačiu ir jų norą pagaliau išsivaduoti iš agresyvėjančios Rusijos politinių bei ekonominių gniaužtų ir bent jau pamažu judėti integracijos į Vakarus link. Laimei, Lietuvai to patirti neteko. Skirtingai nei kitos pokomunistinės šalys, Lietuva išvengė ginkluotų konfliktų šalies viduje, skirtingai nei Ukraina ir daugelis kitų posovietinių šalių, Lietuva jau daugiau nei prieš du dešimtmečius sau išsikėlė aiškų tikslą – euroatlantinę integraciją, dėl kurios būtinybės sutarė visos dominuojančios politinės jėgos, kuomet daugelyje kitų šalių aiškaus sutarimo dėl tolesnės raidos nebuvo. Štai čia matome vieną didžiausių Lietuvos laimėjimų – politinę vienybę ir bendrą sutarimą dėl mūsų šalies raidos. Kairieji ir dešinieji gali pyktis dėl ekonominių ir kitokių klausimų, svaidytis asmeniškumais, tačiau kvestionuojančių provakarietišką raidos kryptį Lietuvoje beveik nėra. Būtent todėl šiandien esame gerokai saugesni už ukrainiečius ir kitas tautas, savo laiku nepasirinkusias aiškaus kelio ir todėl dabar sunkai besivaduojančias iš Rusijos gniaužtų.

Taigi, piliečių vienybė – svarbiausias kiekvienos valstybės ramstis. Tik vieninga ir dėl svarbiausių tikslų sutarianti tauta gali užtikrintai vystytis ir apsisaugoti nuo išorės pavojų. Apie vienybės svarbą kasmet susimąstau artėjant Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai ir kitoms svarbiausioms šventėms, kurios, mano giliu įsitikinimu,turėtų simbolizuoti tautos gebėjimą telktis, o ne skaldytis. Deja, jau ne vienerius metus tenka matyti, jog daug kam šios reikšmingos datos tampa puikia proga išlieti susikaupusį pyktį ant kitaminčių. To pavyzdys – kasmetinės Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios eisenos, tampančios aštrių ir beprasmiškų ginčų objektu. Užuot pasidžiaugus gausiu švęsti norinčių piliečių būriu, tokiuose renginiuose stengiamasi tiktai ieškoti keleto marginalų ir trimituoti apie „fašistuojančią“ Lietuvą. Aišku, galima piktintis jas rengiančių judėjimų veikla, pavieniais jų dalyviais. Ir vis dėlto, ar tikrai svarbiausios valstybinės šventės – tinkamiausias metas eskaluoti tokius ginčus?

Mano požiūriu, tikrai ne. Ir noriu tikėti, jog šiemet Kovo 11-ąją įvairiuose renginiuose išvysime dar daugiau žmonių, ir kad ši data taps piliečių vienijimosi, o ne susiskaldymo simboliu. Su artėjančia Kovo 11-ąja !


atgal..